Įžengti į mišką ir tapti mišku

Apie gamtą, tylą ir jėgą, kuri visada čia.

Miškas. Per jį einantis takelis. Tu juo eini.

Iš pradžių dar neši su savimi viską: neatsakytus laiškus el. pašte, rytdienos rūpesčius, kažkieno žodį, įstrigusį kaip rakštis. Bet takas vingiuoja, ir ausis pamažu ima girdėti tai, ko mieste nebesigirdi. Kažkur toli kala genys, po sausomis žolėmis šiugžda pelė, girgžda senų eglių kamienai, kai vėjas perbraukia jų viršūnes. Po kojomis samanos, minkštos lyg žemės delnas. Ir staiga, pats nežinai kada, supranti, kad aplink tave nėra nieko negyvo. Viskas kvėpuoja, auga, pūva, gimsta ir keičiasi. Tu nebestebi gyvybės iš šalies. Tu plauki joje kaip lašiša plaukianti skaidriame upelyje.

Tai trunka akimirką, kartais ilgiau. Ir keisčiausia, kad kol tai vyksta, tu to nežinai. Nėra minties „štai dabar aš esu vienis su pasauliu“. Nėra stebėtojo, kuris viską užrašinėtų. Tik vėliau, jau išėjęs iš to būvio, atsigręži ir supranti: buvau ten. Tada gali užlieti gili ramybė, gal lengvas liūdesys, kad tai praėjo. O gal tiesiog tylus žinojimas, kurį mūsų protėviai nešiojosi pačiuose kauluose: niekas nestovi vietoje. Kaita nėra pasaulio klaida. Ji yra jo širdies plakimas.

Kur gyvena jėga?

Atsisėdi ant žemės. Gal po senu ąžuolu, prie kurio grįžti metai iš metų. Gal ant kalvos šlaito, kur kažkodėl visada lengviau kvėpuoti. Gal tiesiog ten, kur pavargai eiti. Nesvarbu kur. Ir kyla klausimas, nuo kurio sunku pabėgti: ta jėga, kurią čia jauti, gyvena tavyje, medžiuose ar žemėje po tavimi?

O jei ji visur, kodėl jos nejauti autobuse? Prie darbo stalo? Valgydamas? Užmigdamas? Net sėdėdamas tualete?

Paskutinis klausimas gali prajuokinti, bet verta prie jo stabtelėti. Viskas, ką atiduodame žemei, priklauso tam pačiam ratui kaip ir viskas, ką iš jos imame. Kiekvienas gyvis grąžina Žemynai dalį to, ką gavo. Iš to, iš nukritusių lapų, iš kritusių žvėrių ir nuvytusių žolių gimsta juodžemis, maitinantis naujas gyvybes. Kodėl turėtume laikyti šventu tik tai, kas įeina, bet ne tai, kas išeina? Senasis pasaulėvaizdis nedalijo gyvenimo į „švarų“ ir „nešvarų“. Jame buvo tik ratas.

Yra ir daugiau klausimų, kuriuos verta užduoti sau tylumoje. Kodėl aš einu į mišką? Ką jis man duoda? Kodėl ieškau jėgos? Kodėl garbinu dievus, arba kodėl negarbinu?

Atsakymai gali būti labai skirtingi, o kai kam šie klausimai atrodys visai tušti. Bet yra vienas įžvalgos grūdas, kurį verta pasilikti. Jėga, dievai ir gamta gali būti ne trys skirtingi dalykai, o vienas, tik matomas iš skirtingų pusių. Jei taip, tai susitelkimas į gamtą nėra poilsis nuo dvasinio gyvenimo. Jis pats ir yra dvasinis gyvenimas.

Kelias be recepto

Vieni panyra į tylą kasdien, net kelis kartus per dieną, kiti kartą per savaitę. Vieni ištisus mėnesius grįžta prie to paties pratimo, kiti mėgsta įvairovę. Vieni tiki, kad jėga gimsta per pratybas. Kiti mano, kad pratybos tik atveria duris jėgai, kuri ten visada buvo. Dar kiti sako, kad jokių pratybų nereikia: jėga ateina pati, kai esi pasirengęs.

Recepto nėra. Yra tik noras eiti pirmyn ir drąsa ieškoti savo tako. Atsakomybė tavo, nes ir vaisius skinsi tu. Dėl vieno, regis, sutaria visi: kelias ilgas. Gal visas gyvenimas. Gal ir ilgiau.

Pirmas žingsnis – paleisti

Beveik kiekvienas susitelkimas prasideda nuo atsipalaidavimo. Tai savotiškas apsivalymas, kaip nusiplauti rankas prieš prisiliečiant prie duonos. Bet atsipalaidavimas gali būti ir tikslas savaime. Kai paleidi įtampą, kūne atsiranda erdvės, ir toje erdvėje gali apsigyventi jėga.

Atsigulk, nors galima ir sėdėti ar net stovėti. Susirask tylią vietą, ne per šiltą ir ne per šaltą, ne per šviesią ir ne per tamsią. Užsimerk. Leisk kasdienybės mintims nuslūgti ir sek tik vieną dalyką: kaip kūnas paleidžia.

Pradėk nuo pėdų. Jos sunkios ir laisvos, gali pajusti kiekvieną pirštą atskirai. Tada blauzdos, minkštos ir laisvos. Keliai. Šlaunys. Dubuo. Pilvas atsileidžia ir pats kyla bei leidžiasi su kvėpavimu. Tau nieko nereikia daryti, viskas vyksta savaime. Nugara. Krūtinė. Pečiai nusileidžia, lyg kas nuo jų nuimtų naštą. Rankos, kiekvienas pirštas. Dilbiai, alkūnės, žastai. Sprandas. Kaklas. Veidas: žandikaulis, skruostai, smilkiniai, vokai. Kakta vėsi ir lygi. Galvos oda. Ir net pats protas tarsi minkšta, rami masė.

Dar kartą peržvelk visą kūną. Jei kur nors dar laikosi įtampa, įkvėpdamas tą vietą ramiai, bet stipriai įtempk, o iškvėpdamas paleisk, lyg atgniaužtum kumštį.

Tada paleisk ir mintis. Nekovok su jomis, nes kova jas tik dar labiau pririša. Rūpesčiai, baimės ir terminai gal ir svarbūs ten, už šios valandos ribų. Bet dabar jie gali tiesiog praplaukti kaip debesys virš girios. Tu jų nevaikai ir nelaikai.

Pabūk šioje būsenoje tiek, kiek nori. Iš pradžių ją pasiekti gali užtrukti, ir ne kiekvieną kartą pavyks. Niekam nepavyksta visada. Bet su laiku ji ateina greičiau, net triukšme ir skuboje. Čia slypi viena svarbiausių pamokų: kantrybė sau ir savo silpnybėms yra tokia pat būtina kaip ir valia dirbti su savimi.

Baigdamas tyliai pasakyk sau: tuoj pabusiu, būsiu žvalus ir atsigavęs. Giliai įkvėpk. Iškvėpk. Suskaičiuok iki trijų ir atsimerk.

Tapti liepsna

Uždek žvakę ant namų aukurėlio ar ant palangės. Atsipalaiduok, kaip jau išmokai, ir tada pažvelk į liepsną.

Žiūrėk ramiai. Neanalizuok ir nevertink, tebūna tik liepsna. Leisk jos šviesai tave pripildyti, o jos šilumai sušildyti iš vidaus. Pajusk, kad ji gyva. Ji kvėpuoja oru kaip ir tu, ji minta, ji juda. Dėmesys nuklys. Kai taip nutinka, švelniai ir be priekaištų grąžink jį atgal.

Gali ateiti akimirka, kai riba tarp tavęs ir liepsnos tiesiog ištirpsta. Nebėra „aš“ ir „ugnis“, yra tik degimas.

Kai susitelkti tampa per sunku ir mintys ima suktis per plačiais ratais, baik. Akimirkai užsimerk ir leisk akims pailsėti. Ir padėkok liepsnai bei Gabijai, kuri nuo amžių saugo namų ugnį. Prieš pradėdamas gali ištarti ir trumpą kreipinį, tada paprastas pratimas virsta mažu ritualu. Žvakę palik dar kurį laiką degti gražioje vietoje, kol ateis jos metas užgesti.

Kalbėtis su gėlės žiedu

Antrasis pratimas toks pat paprastas ir toks pat gilus. Bet viena taisyklė čia nepajudinama: gėlė turi būti gyva. Būtų keista ir visai svetima mūsų pasaulėjautai pirmiau nuskinti augalą, o paskui, jam lėtai mirštant vazoje, medituoti apie jo gyvybinę jėgą.

Atsisėsk priešais augančią gėlę pievoje, darže ar prie savo kambarinio augalo. Atsipalaiduok. Atsimerk ir žiūrėk. Nelygink jos su kitomis, nevertink formos, spalvos ar dydžio. Žiūrėk lyg į vienintelę gėlę pasaulyje. Lyg tai būtų vienintelis dalykas, kuris apskritai egzistuoja.

Prisiminimai ir mintys bandys prilipti prie sąmonės, bet šią akimirką jie nėra tikri. Tikra tik gėlė. Medituodamas tu su ja kalbiesi. Ar girdi, ką ji atsako?

Gal pasieksi susiliejimą su ja, o gal ne. Tai nesvarbu. Svarbi tik gėlė.

Kai dėmesio nebeišlaikai, nusigręžk be apgailestavimo, užsimerk ir leisk mintims laisvai plaukti. Padėkok gėlei. Padėkok sau. Ir, jei nori, padėkok tai galiai, kuri tau yra augimas ir žydėjimas, Žemynai, iš kurios viskas dygsta.

Kodėl ne kelio ženklas?

Turbūt pastebėjai, kad abiejų pratimų sandara ta pati. Keičiasi tik tai, į ką žiūri. Lygiai taip pat gali susitelkti į vėją ant odos, į plaukiantį debesį, į kalvą horizonte ar į upės vandenį, kuriuo brendi. Meditacijos objekto nebūtina net matyti akimis.

Ar jis privalo būti iš gamtos? Nebūtinai. Pasakojama apie žmogų, kuris nuobodžiaudamas autobusų stotelėje ėmė žiūrėti į draudžiamąjį kelio ženklą ir staiga patyrė tikrą ekstazę. Jėga, matyt, iš tiesų yra visur.

Ir vis dėlto žmogaus pagaminti daiktai paprastai mums mažai ką pasako, nebent tai, kam jie skirti. Jie neturi tikslo savyje, jie tik įrankiai. O ugnis, augalai, žvėrys, vėjas, vanduo, debesys ir kraštovaizdžiai egzistuoja patys savaime. Kiekvienas jų turi savo istoriją, kurios joks žmogus niekada iki galo neišskaitys. Todėl net jei technika ta pati, kiekviena tokia meditacija atveria visai kitą pasaulį.

Čia slypi tylus, bet skaudus klausimas mūsų laikams. Ar šiuolaikinė kultūra nemoko mūsų nebematyti to, kas egzistuoja pats sau? Ąžuolas, kuris nieko neprideda prie bendrojo vidaus produkto, laikomas bevertis, kol nenukirstas. Pelkė yra bevertė, kol nenusausinta, o upė, kol neužtvenkta. Kas neturi „paskirties“, tas mūsų akyse neturi ir vertės. O protėviai matė kitaip. Šventa giraitė buvo šventa ne todėl, kad buvo naudinga, o todėl, kad buvo.

Kur veda šis taškas

Susitelkimas yra tik pradžia. Kai prie jo prisideda vaizduotė ir kūrybinė galia, meditacija gali eiti giliau: į simbolius, mitus, sapnų ir pasąmonės vaizdinius, į vietas, kur dvasia susitinka su apčiuopiamu pasauliu. Tada galima mokytis įleisti šaknis į žemę kaip medis. Galima tapti akmeniu, ramiu ir tūkstantmečiu. Galima rytą pasitikti Saulę taip, kaip ją pasitikdavo senoliai, nusilenkdami jai tekančiai.

Bet visa tai vėliau. Šiandien užtenka mažo dalyko. Išeik į mišką, atsisėsk ant samanų ir paleisk. Leisk pasauliui akimirkai prisiminti, kad tu esi jo dalis.