Žalčių karaliaus žemėje: žiemos pradžios žygis apie salaką

Yra Lietuvoje vietų, kurių vardą reikia skaityti atbulai. Salakas yra viena tokių. Perskaitykite jį iš kito galo ir išgirsite sparnų plakimą: Sakalas. Padavimai pasakoja, kad senovėje šios girios knibždėjo žvėrimis, o didžiūnai čia rengė medžiokles ir augino sakalus. Kad žvėrių globėjas Girinis neperprastų medžiotojų kėslų, žmonės ėmė vietovę vadinti iš kito žodžio galo, ir taip ji vadinama iki šiol. Kitas padavimas sako, kad ežerų apsupta žemė buvo panaši į salą, o joje gyvenusius žvejus kaimynai vadino salokais.

Rašytiniuose šaltiniuose Salakas minimas nuo 1387 metų, bet jo atmintis kur kas senesnė. Sakoma, kad jį įkūrė kunigaikštis Utenis. Pasakojama ir apie milžinišką miestą, buvusį septynių varstų ilgio ir septynių pločio, su pilimi keistu Didžiosios Labos vardu.

Didžiausia Salako paslaptis yra Želmis, Žalčių karalius. Ežeringoji šiaurės rytų Aukštaitija yra vienas iš dviejų Lietuvos kraštų, kur pasakos apie žmogų žaltį išliko gyviausios, ir jos telkiasi būtent aplink Salaką. Luodžio saloje, sako, nugrimzdo Želmio pilis, o Salų, Lobės, Luodžio ir Kretuono ežerų gelmėse tebestovi žalčio rūmai. Įlipęs į Salako bažnyčios bokštą apžvelgtum visas jo valdas.

Želmis nėra blizgančia karūna pasipuošęs valdovas. Jis yra žemdirbys ir meistras, želmenų globėjas, ir net jo vardas iš to kilęs. Jis vilki linu ir milu, niekina blizgučius, beria grūdus į dirvą, atveria žemę daigams ir ateina į pagalbą vargstantiems. Turi jis ir kalaviją su saule rankenoje, bet ne kariauti, o želmenims aptverti. Jo kova yra kova už laimę, ir ne sau vienam, o visiems, net svetimiems, kitaip kalbantiems ir kitaip besirengiantiems.

Labiausiai Želmis susijęs su Saule. Kai saulė pasisuka ilgėn ir pirmą kartą įspindi į jo seklyčią, Žalčių karalius pabunda ir vėl ruošiasi žygiams. Mes eisime gruodį, kai Saulė rimsta prieš Saulėgrįžą. Žalčiai miega po žeme, želmenys po sniegu, o žemė tyliai saugo tai, ką slepia.

Įdomu ir tai, kad Salake „karaliai“ niekada neišnyko. Vienoje vietos giminėje, kildinančioje save iš Želmio palikuonių, karališkas vardas ėjo iš kartos į kartą, o vieną jos vyrų, eigulį, žmonės vadino girių karaliumi. Tad kur gi daugiau Girių Romuvai keliauti?

Takas veda per ošiantį pušyną, kuris kiekvienu metų laiku vis kitoks. Vasarą jis dosnus uogomis, rudenį grybais, pavasarį skamba grįžtančiais paukščiais, o gruodį būna tylus, kvepia sakais ir, jei žiema būna dosni, apklotas pusnimis. Ledynas čia paliko savo pėdsakus: kalvas ir daubas, kurios neleidžia pušynui tapti vienodam.

Prie Ganiavos ežero miega milžinai. Giteniškės pilkapyną sudaro devyni pilkapiai, iki pusantro metro aukščio ir iki dvylikos metrų pločio. Žmonės juos vadina milžinkapiais ir pasakoja apie juose palaidotus galiūnus. Tokiu būdu Rytų Lietuvoje laidota beveik devynis šimtmečius, nuo III–IV amžių sandūros iki pat XII amžiaus. Čia stabtelsime pagerbti protėvių.

Ganiavos ežeras ir jį supanti pelkė yra paukščių perėjimo vieta, todėl nuo balandžio iki rugpjūčio telmologinį draustinį paliekame jiems. Gruodį čia tvyro ramybė.

Toliau mūsų laukia Mergežeris, įspūdingas ir visada šaltas. Legenda pasakoja, kad jo dugne gyvena nuskendusi mergelė, kuri vilioja vyrus pas save į gelmę. Taigi, vyrai, laikykitės arčiau būrio. Apėję ežerą brisime į pelkę, kurioje taką pramynė briedžiai. Vasarą ji svaigina gailių kvapu, o žiemos išvakarėse gal dar rasime samanose raudonuojančių spanguolių. Išbridusius mus vėl apglėbs pušų vėsa ir gaiva.

Žygio pabaigoje, kairėje kelio pusėje, ilsisi senosios žydų kapinės. Kadaise žydai sudarė didesnę Salako gyventojų dalį. Kapinės stovi atokiau nuo miestelio ir yra apaugusios, nes pagal žydų papročius visa, kas užauga kapinių žemėje, yra šventa, todėl medžiai čia nekertami. Mirusiajam atminti ant kapo padedamas akmenėlis. Tai tylus ženklas, kad čia gyvenę žmonės nepamiršti.

Milžinai pilkapiuose, mergelė ežero gelmėje, Žalčių karalius po žeme: šis kraštas pilnas tų, kurie miega, bet nėra išnykę. Ateisime jų aplankyti, kol Saulė dar tik ruošiasi sugrįžti.