Duoti Žemei, iš kurios imame

Kai kuriuose Lietuvos kraštuose, rugiapjūtės pradžioje, žmogus neskubėjo kuo greičiau išpjauti viso lauko. Pirmiausia būdavo nupjaunamos kelios saujos rugių. Iš jų surišamas mažas pėdelis – „svečias“, „gaspadorius“, kai kur „diedas“. Ten, kur pjautuvas palietė pirmuosius stiebus, ant žemės padėdavo duonos ir druskos arba jas užkasdavo. Pėdelį parsinešdavo į trobą ir pastatydavo garbingiausioje jos kertėje. Jis buvo pirmasis iš lauko parėjęs derliaus ženklas, bet dar ne paprastas maistas ir ne namų puošmena. Prieš tapdami žmogaus duona, javai akimirką likdavo tuo, kuo buvo visą vasarą – žemės dovana.

Šį paprotį įvairiose pietryčių Lietuvos vietovėse užrašę tautosakininkai rado ne vieną jo variantą. Kartais į pirmąjį pėdelį įdėdavo duonos su druska, kartais jį iškuldavo pirmiausia, tikėdamiesi duonos skalsos, o kai kur iš skirtingų lauko vietų surinktos varpos būdavo surišamos ir apgyvendinamos namų krikštasuolėje. Išlikusiuose pasakojimuose jau girdėti krikščioniški žodžiai ir matyti šventųjų paveikslai, tačiau pats veiksmas – pirmienos išskyrimas iš viso būsimo derliaus – yra daug senesnio mąstymo aidas. Išsamius šio papročio liudijimus paskelbė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto tyrėjos Rita Balkutė ir Nijolė Laurinkienė publikacijoje „Rugiapjūtė: svečias, jievaras, vainikas“.

Vis dėlto, kalbant apie senąjį tikėjimą, reikia saugotis gražaus, bet apgaulingo tikrumo. Neturime pačių senųjų baltų parašyto apeigyno, kuriame būtų nurodyta, ką, kada ir kokiais žodžiais daryti. Žinios mus pasiekė iš viduramžių bei ankstyvųjų naujųjų laikų kronikų, bažnytinių ataskaitų, vėlesnių etnografinių užrašymų, tautosakos ir archeologijos. Šaltiniai nevienodo amžiaus, užrašyti skirtingose baltų žemėse, dažnai svetimšalių ir senajai religijai priešiškų autorių. Lietuvos nacionalinės bibliotekos pristatomame rinkinyje „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ dėl to aiškiai perspėjama: vėlyvieji liudijimai rodo jau pakitusias, su krikščionybe susipynusias tradicijas. Tad būtų klaidinga iš kelių nuotrupų nulipdyti vieną visiems baltams ir visiems amžiams tinkančia ceremoniją. Tačiau nuotrupos kartoja tą pačią mintį taip atkakliai, kad jos nepastebėti sunku: pirmoji dalis nepriklausė vien žmogui.

Pirmiena – dar ne žmogaus nuosavybė

Religijotyroje pirmųjų vaisių arba pirmosios derliaus dalies aukojimas vadinamas primicijomis. Nijolė Laurinkienė studijoje „Pirmasis kąsnis ir pirmasis gurkšnis – dievams“ parodo, kad baltų tradicijoje pirmiena galėjo būti išskiriama pradedant rugiapjūtę, ją baigiant, kuliant javus ir sėdant prie apeiginių vaišių stalo. Lietuvoje pirmųjų rugių pėdelio nupjovimas kai kur vykdavo dar prieš tikrąją rugiapjūtę. Šiam veiksmui rengdavosi pasninkaudami, jį atlikdavo pavakare, kartais slapta. Nupjovimo vietoje žemei palikta duona ir druska buvo ne atsitiktinai iškritę trupiniai, o sąmoningai atiduota dalis.

Vakarų baltų žemėse šaltiniai pateikia kitokį, bet giminingą vaizdą. 1249 metų Kristburgo sutartyje minimas prūsų Kurkas, kurio atvaizdas, surinkus laukų vaisius, būdavęs iškilmingai puošiamas ir garbinamas. XVII amžiuje Matas Pretorijus rašė, kad Kurkui tekdavo pirmieji švariai iškulti kviečiai, rugiai, miežiai, avižos, pupos, žirniai bei lęšiai, taip pat pirmos žuvys, mėsa, miltai, midus, alus ir pienas. Dalis šių gėrybių būdavo sudeginama ant žarijų. Kitur derliaus pirmiena sieta su Patrimpu. Dievybių vardai, apeigų vieta ir pavidalas keitėsi, tačiau pasikartojanti tvarka išliko: dar prieš žmogui pradedant naudotis gėrybėmis, jų dalis būdavo išimama iš kasdienės apyvartos ir grąžinama šventybės sričiai.

Čia slypi esminis skirtumas tarp aukos ir sandorio. Sandoryje atiduodame tiek, kiek reikia norimam daiktui gauti. Auka prasideda nuo pripažinimo, kad jau esi gavęs tai, ko pats vienas nesukūrei. Žmogus gali suarti lauką, pasėti ir nupjauti, bet negali savo valia įsakyti sėklai sudygti, lietui ateiti laiku, o žemei metų metus neprarasti gyvybės. Jo darbas būtinas, tačiau ne visagalis. Pirmienos atidavimas pažabojo norą viską tuoj pat pavadinti savu.

Istoriniai šaltiniai, žinoma, rodo ne vien dėkojimą. Aukojant buvo prašoma būsimo derliaus, sveikatos, lietaus, gyvulių vaisingumo ir namų apsaugos; kartais veiksmą lydėjo baimė užrūstinti dievybę ar vietos galią. Rimantas Balsys, ištyręs XIV–XVII amžiaus maldas, pažymi, kad daugiausia kreiptasi pavasarį ir rudenį – per sėją bei dorojant naują derlių – prašant pagalbos ir dėkojant už užaugintas gėrybes. Senovės nereikia paversti saldžiu pasakojimu apie tobulą ekologinę darną. Vis dėlto ir prašymas, ir padėka rėmėsi santykiu. Žmogus nekalbėjo į tuštumą. Jis kreipėsi į pasaulį, kurį laikė gyvu ir galinčiu atsakyti.

Ugnis, kuri valgė drauge su žmonėmis

Šiandien maisto metimas į ugnį gali atrodyti kaip jo švaistymas. Senojoje troboje toks veiksmas reiškė visai ką kita. Ugnis nebuvo nebylus įrankis puodui užkaisti. Ją reikėjo saugoti nuo nešvaros, vakare rūpestingai apkloti pelenais, neįžeisti spjaudant ar spardant. Su ja kalbėta kaip su gyva namų dalyve. Todėl ir valgydama šeima nepalikdavo jos visiškai nuošalyje.

Jonas Balys, apibendrinęs lietuvių tikėjimus apie namų židinį, pateikia paprotį verdant valgį paberti druskos taip, kad truputis jos tektų ugniai. Ant liepsnos išsiliejus viralui ar nubyrėjus druskai buvo sakoma: „Šventa Gobija, būk pasotinta.“ Tėvų pamokymas „pasotinti ugnelę“ išliko vėlyvuose etnografiniuose užrašymuose, todėl čia jau matome ilgai kitusią liaudies tradiciją, o ne nepaliestą prieškrikščioniškos apeigos aprašą. Vis dėlto pati samprata nepaprastai aiški: ugnis turi savo dalį. Balio tekstą galima skaityti skaitmenintame leidinyje „Lietuvių tautosakos skaitymai“.

Apeiginėje aplinkoje ugnies dalis galėjo būti gerokai didesnė už žiupsnį druskos. Pretorijaus aprašytose Mažosios Lietuvos jaujose ant išskobtos lentos dėdavo grūdų arba žuvų, užliedavo juos midumi, pienu ar alumi ir padėdavo ant paruoštų žarijų. Taip sudeginami derliaus pirmukai buvo skiriami dievams. Kitas XVII amžiaus liudijimas pasakoja apie latvių prašymą Perkūnui atsiųsti lietaus: kaušas alaus tris kartus apnešamas aplink ugniakurą, paskui alus supilamas į ugnį. Vadinasi, liepsna galėjo būti ir pati maitinama šventenybė, ir kelias, kuriuo auka perduodama kitai dievybei. Ne kiekvieną į ugnį įmestą kąsnį galima automatiškai pavadinti auka Gabijai – šaltiniuose apeigų adresatai skiriasi.

Tai svarbi smulkmena ir dabartiniam prigimtinio tikėjimo puoselėtojui. Tradicija nėra vienas sustingęs paveikslas. Joje ugnis turi daug veidų: namų globėja, pagalbininkė ruošiant valgį, apeigos centras, auką pernešanti jėga, dangaus ir žemės ryšio tarpininkė. Palikti jai dalį reiškė į bendrą ratą įtraukti tai, be ko duona nebūtų iškepusi ir šaltas namas nebūtų tapęs gyvenama vieta.

Žemynėliavimas: pirmiausia – žemei

Ne visos aukos kilo dūmais. Gėrimo nuliejimas ant žemės buvo toks ryškus, kad Mažojoje Lietuvoje turėjo savo vardą – žemynėliavimas. Mato Pretorijaus aprašyta tvarka paprasta: prieš gerdamas šeimininkas truputį alaus nuliedavo Žemynėlei. Tai darė dėkodamas už dovanas ir prašydamas palaimos. Mažosios Lietuvos enciklopedijoje Daiva Vaitkevičienė pabrėžia, kad žemynėliavimas buvo ne atsitiktinis gėrimo išliejimas, o priedermė, atliekama per vaišes, sambarius, laidotuves ir kitomis reikšmingomis progomis. Pirmas gurkšnis turėjo adresatą dar prieš pasiekdamas žmogaus lūpas.

XVI amžiaus istorikas Motiejus Strijkovskis aprašė vėlyvo rudens padėkos vaišes Žemininkui, sodybos ir dirbamų laukų globėjui. Prieš žmonėms pradedant valgyti, apeigai vadovavęs asmuo atplėšdavo kiekvieno patiekalo gabalėlį ir mesdavo po stalu, ant krosnies, po suolais bei į trobos kerčias. Jonas Dlugošas dar XV amžiuje rašė apie spalio pradžioje šventuose miškuose rengtas lietuvių rudens apeigas: po gyvulių aukojimo vykusiose bendruomenės vaišėse maisto buvo numetama, o gėrimo nuliejama dvasioms. Kronikininko žvilgsnis buvo svetimas ir priešiškas senajai religijai, todėl jo pasakojimo negalima priimti nekritiškai. Tačiau maisto dalijimosi su nematomaisiais motyvas sutampa su kitais, vėlesniais liudijimais.

Dalies palikimas vyko ir lauke. Baigiant rugiapjūtę nenupjautų stiebų kuokštas būdavo supinamas į kasą, vadintą jievaru, jovaru, „barzda“ ar kitais vardais. Po ja dėdavo duonos su druska, kartais monetų, o visa tai užberdavo žeme. Ne visa, kas išaugo, turėjo išvažiuoti į kluoną. Lauke paliktas javų kuokštas liudijo ribą: žmogus baigė savo darbą, bet neišnešė lauko iki paskutinio grūdo.

Aukos šventose vietose

Aukos paliktos ne bet kur. Kalnai, giraitės, šaltiniai, upės, akmenys ir pelkės tapdavo šventi ne todėl, kad buvo graži aplinka apeigai. Jie patys suvokti kaip vietos, kuriose dieviškumas pasirodo, veikia arba yra ypač arti. Visuotinė lietuvių enciklopedija pažymi, kad gamtos objektai buvo siejami su dievais ir mitinėmis būtybėmis, todėl tapdavo šventybės apsireiškimo vietomis. Į tokią vietą žmogus ateidavo ne į tuščią žemės plotą, kurį trumpam „padaro šventą“ savo renginiu. Jis ateidavo kaip svečias.

Archeologas Vykintas Vaitkevičius pasakoja, kad maždaug prieš penkis tūkstančius metų šventuose vandenyse ir šlapynėse buvo aukojami akmeniniai bei titnaginiai kirviai, vėliau – bronziniai kirviai, ietigaliai, pjautuvėliai ir papuošalai. Istoriniuose šaltiniuose minimos šventos girios bei ąžuolynai, kuriuose aukota dievams ir protėviams. Kartu tyrėjas perspėja dėl vieno šiuolaikinės vaizduotės sukurto vaizdo: ugnis kūrenta prie šventųjų akmenų, o ne ant jų, nes karštis riedulį skaldo. Jo paaiškinimus ir šaltinių vertinimo išlygas galima rasti pokalbyje apie senąsias baltų šventvietes.

Kartais senosios elgsenos atmintis išsilaikė iki visai nesenų laikų. XX amžiaus pirmoje pusėje užrašytuose pasakojimuose apie Paindrės „Laumių stalą“ – didelį akmenį netoli Dusetų – minima, kad per Sekmines prie jo rinkdavosi žmonės, dėdavo duonos, mėsos, liedavo alų ir midų, prašydami laumių saugoti laukus. Viename pasakojime nuo akmens nuriedėjusioje statinėje išsiliejęs alus nebuvo gelbstimas, nes tai esanti laumių dalis. Šis liudijimas nėra tiesioginis senovės apeigos protokolas; tai vėlyvas vietos atminties sluoksnis. Tačiau jis tiksliai saugo santykio logiką: paimti iš vietos ir nieko joje nepalikti nederėjo.

Žemei neužtenka vien gražių žodžių

Šiandien žodis „auka“ dažnai kelia du priešingus vaizdinius. Vienam tai žiaurios praeities reliktas, kitam – romantiška sauja grūdų, beriama į aukurą. Abu vaizdiniai pernelyg siauri. Senuosiuose šaltiniuose būta ir gyvulių aukojimo, ir maisto, gėrimo, javų, žuvų, druskos ar dirbinių atidavimo. Tačiau aukos esmę nusako ne jos kaina. Svarbiausia, kad žmogus savo noru atsisako dalies to, ką galėtų panaudoti savo naudai, ir šiuo veiksmu pripažįsta kitų teisę būti santykio dalyviais.

Štai kodėl abipusiškumas yra daugiau negu mandagus „ačiū“ dievybei. Jis nustato ribą apetitui. Jeigu žemė maitina, jos negalima palikti nualintos. Jeigu miškas duoda medienos, grybų, uogų, vėsą, vandenį ir prieglobstį, negalima iš jo išeiti taip, lyg būtumėt apsilanke prekybos centre. Jeigu upė leidžia atsigerti ir palaisto laukus, grąžinti jai nuotekas nėra atsidėkojimas – tai santykio išniekinimas.

Šiuolaikinė auka nebūtinai turi būti paaukotas daiktas. Kartais tikroji auka yra medis, kurį apsaugojome nuo kirtimo, nors galėjome parduoti. Pelkės plotas, kurio nenusausinome dėl kelių papildomų hektarų. Pakrantė, kurios neužstatėme. Laikas, skirtas ištraukti svetimas šiukšles iš miško. Pelnas, kurio atsisakėme pasirinkę lėtesnį, žemei mažiau žalingą ūkininkavimą. Patogumas, kurį apribojome, kad gyventų ir tie, kurie negali su mumis derėtis – paukščiai, vabzdžiai, varliagyviai, medžiai, samanos, grybiena.

Miškui atsidėkojama ne vien pasodinant tiek daigų, kiek iškirsta kamienų. Miškas nėra medžių skaičius. Reikia išsaugoti senus medžius, dreves, negyvą medieną, šlapias įdubas, miško pakraščius ir ramybę perėjimo metu – visa tai, ko sodinukų eilės greitai neatkurs. Vandeniui neužtenka padėkos žodžių prie šaltinio: jo švara prasideda visame baseine, laukuose naudojamose medžiagose, tvarkingose nuotekose, nenusausintose pelkėse ir apsaugotose pakrantėse. Žemės derlingumas saugomas ne simboliškai pabučiavus dirvą, o nepaliekant jos plikos, neleidžiant jai išdžiūti ir išsipustyti, grąžinant organinę medžiagą, auginant skirtingus augalus ir duodant jai atsigauti.

Čia apeiga susiduria su nemaloniu klausimu: ką ji pakeitė po to, kai ugnis užgeso? Galima tarti Žemynos vardą ir kartu purkšti žemę taip, kad joje nyktų visa, kas neneša tiesioginio pelno. Galima aukoti grūdus Gabijai, o paskui deginti atliekas ir nuodyti orą. Galima rengti iškilmingą apeigą girioje, bet palikti po jos plastiką arba tylėti, kai šalia kertamas senas miškas. Tokiu atveju apeiga ne sutvirtina ryšį, o tik paslepia jo nebuvimą.

Apeiga be atsakomybės tėra vaidinimas. Ši mintis nėra raginimas atsisakyti apeigų. Priešingai – ji grąžina joms svorį. Auka prie ugnies turi priminti apie tai, ko nepaimsime iš žemės. Alaus nuliejimas turi įpareigoti saugoti vandenį, iš kurio tas alus padarytas. Pirmojo derliaus pagerbimas turi vesti prie rūpesčio dirvožemiu, kad po mūsų jame dar galėtų augti javai. Žodis tampa tikras tada, kai įgyja pasekmių.

Protėvių palikti papročiai nesuteikia paruošto šiuolaikinės aplinkosaugos įstatymo. Jie nepasako, kokio pločio turi būti apsauginė pakrantės juosta ar kiek negyvos medienos privalo likti miške. Tačiau jie palieka tai, be ko neveiks joks įstatymas: saiko jausmą ir suvokimą, kad žmogus nėra vienintelis pasaulio naudotojas. Pirmasis pėdelis, duonos riekė po jievaru, keli naminės giros lašai žemei ir druskos žiupsnis ugniai kalba viena kalba – ne viskas, ką galime paimti, mums priklauso.

Tikrasis santykis su Žemyna atsiskleidžia ne vien ištarus jos vardą. Jis matomas dirvos grumstelyje, kurio neišplovė lietus; šaltinyje, prie kurio nereikia perspėjimo negerti; miške, kuriame palikta vietos medžiui pasenti; ore, kurio nesuteršė mūsų patogumas. Senasis aukojimas priminė žmogui, kad gavimas visada sukuria pareigą. Šiandien galime pakeisti aukos pavidalą, bet ne jos esmę: Žemei turi likti gyvybės po to, kai pasiimame savo dalį.

Panaudoti šaltiniai

• Nijolė Laurinkienė, „Pirmasis kąsnis ir pirmasis gurkšnis – dievams“, 2020.
• Rita Balkutė, Nijolė Laurinkienė, „Rugiapjūtė: svečias, jievaras, vainikas“, 2012.
• Rimantas Balsys, „Maldos į senuosius lietuvių ir prūsų dievus XIV–XVII a. rašytiniuose šaltiniuose“, 2008.
• Daiva Vaitkevičienė, „Žemynėliavimas“, Mažosios Lietuvos enciklopedija.
• Dalia Senvaitytė, „Ugnis senojoje lietuvių tradicijoje“, 2005.
• Vykintas Vaitkevičius, „Baltų šventvietės: prie Lietuvos saugomų teritorijų ištakų“, 2023.
• Norberto Vėliaus sudarytas keturių tomų rinkinys „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“, 1996–2005.