Slibino guolio takais: Girių Romuva keliavo po Tauragnų apylinkes

Rugsėjo 26 dieną Girių Romuvos bendruomenė susitiko žygyje „Slibino guolio takais: žygis po Tauragnų apylinkes“. Nors keliautojus lydėjo lietus, jis nesumažino noro pažinti kraštą, klausytis vietos istorijų ir pabūti drauge. Eugenijos Šimkūnaitės pasakojimo įkvėpta kelionė paskatino bendruomenes sutarti tokius žygius rengti bent kartą per sezoną.

Maršruto pagrindu tapo Eugenijos Šimkūnaitės straipsnis „Slibino guolis. Tauragnai ir jų apylinkės“, skelbiamas svetainėje „VietosDvasia.lt“. Jame krašto ežerai, kalvos, kaimai ir medžiai atsiskleidžia per senuosius vardus, žmonių prisiminimus bei padavimus. Žygio dalyviai leidosi ieškoti šių pasakojimų vietų, pažinti jų kraštovaizdį ir išlikusią atmintį.

Kelionę praturtino prie žygeivių prisijungęs vietos gyventojas Alvydas. Šiame krašte gimęs ir tebegyvenantis vyras dalijosi iš lūpų į lūpas perduodamomis istorijomis bei asmeniniais prisiminimais. Jam teko pažinoti ir pačią Eugeniją Šimkūnaitę, todėl jo dalyvavimas žygyje dar labiau įprasmino pačią žygio idėją.

Prie Politiškių ežero dalyviai prisiminė Šimkūnaitės aprašytą Vėžinį. Nuo Klykių ežero jį skiria siauras žemės ruožas, o pakrančių juodalksnių šaknyse kadaise slėpdavęsi daugybė vėžių. Pasak autorės perteikto pasakojimo, jų būdavę tiek, kad laimikį vežimais gabendavo į Vilnių, Gardiną ir net Peterburgą. Ežeras aplinkiniams žmonėms teikė maisto ir uždarbio, o teisė jame vėžiauti tapdavusi net ginčų priežastimi.

Šimkūnaitė išsaugojo ir vietinių įsitikinimą, kad Vėžinio vėžiai buvę skanesni negu kituose ežeruose. Vieni tai aiškino juodalksnių šaknimis, kiti – pakrantėse besivyniojančiais apyniais. Šie pasakojimai primena žmonių pastabumą, jų santykį su savo aplinka ir pasididžiavimą gimtąja vieta.

Klykių ežero pakrantėje kalbėtasi apie vietovardžius. Šimkūnaitės užuomina apie čia buvusią „viską pajungiančią stiprybę“ paskatino svarstyti, kokią reikšmę ši vieta galėjusi turėti aplinkiniams gyventojams. Ežero vardo skambesys kėlė asociacijų su žodžiu „klykti“, šauksmu ir virš vandens sklindančiu aidu. Šios sąsajos aptartos kaip interpretacijos, atveriančios erdvę klausimams apie vietos vardą ir jo kilmę.

Aplankius Klykių piliakalnį, prisimintas padavimas apie ant kalno stovėjusią ir po žeme prasmegusią bažnyčią. Pasakojime minima ir žmonėms šios vietos kelta baimė. Žygeiviai svarstė, ar padavimas galėtų saugoti senesnės šventvietės atmintį, nors tokiai prielaidai patvirtinti duomenų kol kas nėra.

Piliakalnyje pastebėta ir priežiūros poreikių: vieta apaugusi, kai kur užgožta nuvirtusių medžių. Mums kilo mintis dar šiemet surengti talką ir prisidėti prie šios pagarbios atminties vietos sutvarkymo.

Prie Klykių ąžuolo dalyviai aptarė ąžuolo reikšmę senojoje lietuvių kultūroje – ryšį su Perkūnu, šventomis giraitėmis, stiprybe ir ilgaamžiškumu. Sustojimas prie seno medžio kvietė pagalvoti apie kartų kaitą ir kraštovaizdžio ženklus, išliekančius ilgiau už žmogaus gyvenimą.

Aukštakalnis, dar vadinamas Klykių kalnu, Šimkūnaitės tekste pristatomas kaip ypatinga vieta, kurioje „pati saulė viešinti“. Ant kalno yra senos kapinaitės, o autorė svarsto čia galėjus būti alką ir stebyklą. Ši užuomina paskatino pokalbį apie senovinį dangaus stebėjimą, metų kaitos sekimą pagal Saulės tekėjimo ir leidimosi vietas horizonte. Nors konkreti šio kalno paskirtis nėra patvirtinta, pasakojimas leido aptarti galimas kraštovaizdžio, kalendorinių papročių ir senosios pasaulėjautos sąsajas.

Paskutinis maršruto objektas buvo Ilgio ežeras, Šimkūnaitės pasakojime turintis ir Dubio bei Luomenio vardus. Autorė jo apylinkes apibūdino kaip išskirtinai gražias arba, tauragniškių žodžiais, „ramias“. Ežero pakrantės poilsiavietėje žygeiviai sustojo ilgesniam poilsiui, šildėsi karšta arbata ir dalijosi dienos įspūdžiais. Kai kurie dalyviai pasiryžo ir maudynėms rudenėjančiame ežere.

Žygis suteikė progą pažinti Tauragnų kraštą ir skirti laiko bendrystei. Einant kartu, klausantis istorijų ir kalbantis sustojimų metu mezgėsi artimesnės pažintys, kilo naujų sumanymų.

Girių Romuva dėkoja Girių Inspekcijai, Alvydui ir visiems žygio dalyviams už pasakojimus, gerą nuotaiką bei pasiryžimą keliauti nepaisant lietaus. Bendruomenės sutarė panašius pažintinius žygius rengti bent kartą per sezoną – žiemą, pavasarį, vasarą ir rudenį. Kartu pažįstant Lietuvos vietas stiprėja ir ryšys su kraštu, ir tarpusavio bendrystė.