Sauja Žemės, kurioje telpa pasaulis
Pasilenk ir pasemk saują žemės iš savo kiemo, iš tos vietos, kur vaikštai kasdien, kur pavasarį pirmiausia nutirpsta sniegas ir kur žolė auga be niekeno leidimo. Pasvėrus delne, ji atrodo nieko verta. O juk tai tas pats kūnas, ant kurio stovi tavo namai, iš kurio išaugo tavo duona ir į kurį kada nors sugrįši ir tu.
Mūsų proseneliai tai žinojo be jokių knygų. Žemės nevalia buvo spjaudyti, mušti lazda ar be reikalo draskyti. Pavasarį pirmą kartą arti išeinantis ūkininkas ją pasveikindavo, o duonos riekė, nukritusi ant grindų, būdavo pakeliama ir pabučiuojama. Žemyna buvo motina, kurią kas rytą jauti po basomis kojomis.
Šiandien dažnai jaučiamės bejėgiai. Girdime apie karus, kertamus miškus, nuodijamas upes ir galvojame: ką aš vienas galiu? Pasirašyti peticiją, nusipirkti medžiaginį maišelį, ir tiek. Bet senoji pasaulėžiūra kalba apie ką kita. Mūsų protėviai tikėjo, kad viskas kas vyksta pasaulyje palieka savo pėdsaką: kiekvienas žodis, mintis ir darbas palieka žymę, kaip akmuo, įmestas į vandenį, palieka ratilus. Apeiga nėra durys, kurios išveda mus iš tikrovės. Ji atveria akis į tai, kad tikrovė nėra mums duota iš šalies: jos dalį kuriame mes patys.
Siūlau jums paprastą apeigą Žemei. Ji šiandieninė, tačiau sukurta iš senųjų simbolių, kuriuos atpažins kiekvienas, augęs prie mūsų laukų ir girių.
Ko prireiks
Saujos žemės iš vietos, kurioje gyveni. Nedidelio akmenėlio, rasto lauke, upės krante ar miško take. Jis bus tavo atminties indas. Puodelio švaraus vandens, geriausia iš šaltinio. Žiupsnelio druskos. Dviejų žvakių. Džiovintų žolynų smilkymui: kadagio, čiobrelio ar pelyno. Kelių šviežių lapų ar žiedų. Lininės skiautės ir lininio siūlo.
Kaip atlikti
Pirma. Pasiruošk vietą. Ant švaraus stalo ar tiesiog ant žemės padėk dvi žvakes, tarp jų žemę, vandenį ir druską, šalia žolynus. Uždek žvakes ir prismilkyk. Tegul dūmas kyla aukštyn kaip pirmasis kvietimas.
Antra. Nurimk. Atsisėsk, užsimerk, nukreipk dėmesį į širdį. Kvėpuok lėtai, kol pajusi, kad mintys aprimo kaip vanduo, kurip paviršiaus nebevirpina vėjas. Prisimink, kad nesi atskirtas nuo pasaulio: tas pats oras, kurį dabar įkvepi, prieš akimirką išsiskyrė ąžuolo lapuose.
Trečia. Apvalyk vandenį. Paimk druskos į dešinę ranką ir įsivaizduok, kaip ji įkaista nuo šventosios ugnies, tos pačios, kurią senovėje kūrendavo moterys židinyje ir niekada neleisdavo užgesti. Įberk druską į vandenį ir pamatyk, kaip ta šviesa pasklinda po visą indelį, išvalydama jį iki dugno. Tada įmerk akmenėlį ir regėk, kaip šviesa persmelkia jį kiaurai, kiekvieną įtrūkimą ir kiekvieną kruopelę.
Ketvirta. Įdėk į akmenį tai, ką myli. Išimk akmenėlį ir laikyk delne. Dabar galvok apie tai, kas tau brangiausia: savo žmones, mylimiausią gamtos kampelį, garuojančia šiltą duoną ant šeimos stalo, gegutės kukavimą, vaikų juoką, senelio sodybos obelį. Ir apie tai, kas būtų prarasta amžiams, jei pasaulis paskęstų kare ar sunaikintoje gamtoje. Leisk sau tai pajusti, net jei suspaus gerklę. Vieną po kito tuos vaizdus perkelk į akmenį, kol pajusi, kad jie jame įsikūrė lyg sėklos grūde.
Penkta. Pažvelk į Žemę iš aukštai. Įsivaizduok, kad kyli virš savo kiemo, kaimo, miesto, Lietuvos, kol pamatai visą Žemę kaip gyvą rutulį su debesimis, jūromis ir miškais. Pamatyk, kaip iš tavo akmenėlio, ir iš tūkstančių kitų žmonių rankų, kyla šviesa ir apgaubia Žemę lyg motinos skara. Ta šviesa tirpdo neapykantą, baimę ir godumą, iš kurių gimsta karai. Regėk Žemę kaip žydintį sodą.
Šešta. Pailsėk. Pakvėpuok giliai ir ramiai.
Septinta. Grąžink dovaną žemei. Į lininę skiautę įberk žemės, įdėk akmenėlį, suvyniok ir suverk siūlu. Nunešk į savo kiemą, sodą ar kitą mylimą vietą ir užkask. Tegul visa, ką įdėjai, pamažu suteka atgal į Žemynos įsčias ir susilieja su kitų žmonių, mylinčių šią žemę, ketinimais.
Aštunta. Lankyk tą vietą. Kartą per savaitę ateik kelioms minutėms. Pastovėk, prisimink, pridėk naujų vaizdų arba paleisk tuos, kurie jau nebeaktualūs. Tai nebe apeiga, o pokalbis.
Kada
Apeigą galima atlikti bet kada, bet stipriausia ji tampa, kai daug žmonių ją atlieka kartu. Todėl siūlau sieti ją su metų rato šventėmis: saulėgrįžomis, lygiadieniais, Rasomis, Žoline, Ilgėmis. Per kitą šventę akmenėlį galima atkasti, atnaujinti apeigą ir vėl grąžinti žemei.
Mažas akmenėlis kieme pasaulio neišgelbės. Bet žmogus, kuris kartą per savaitę ateina pasikalbėti su žeme, vargu ar kada nors ją išniekins. Iš tokių žmonių ir prasideda pasaulis, kurį verta išsaugoti.
Ar atliktumėte tokią apeigą kartu, per artimiausią šventę? Parašykite komentaruose.



