Įsižeminimas – basomis kojomis stovint ant žalios, samanomis ir žole apaugusios miško paklotės, pro medžių lapiją skverbiasi saulės spinduliai.

Šaknys į žemę, viršūnė į saulę: keturi paprasti įsižeminimo būdai

Ar esate patyrę, kaip po ilgos dienos prie ekrano galva ūžia, o kūno lyg ir nėra? Arba kaip po stiprios apeigos, gilios maldos ar meditacijos sunku grįžti į kasdienybę?

Dar 1989 metais vokiečių pagonių žurnale „HAIN“ Michael’is Frantz’as rašė, kad tai kone magų profesinė liga: žmogus pakimba „aukštesnėse sferose“, praranda ryšį su įprastu pasauliu, o tada ateina nepasitenkinimas, dvasinis sąstingis, kartais net nerimas ir prislėgtumas. Vaistas, anot jo, paprastas: įsižeminti ir nežiūrėti į viską taip rūsčiai. Pavojuje lieka tik tas, kuris nesijuokia.

Štai jo aprašyti pratimai. Jiems nereikia nei įrangos, nei ypatingos vietos.

Pirmiausia atsipalaidavimas ir tavo dėmesys

Kiekviena meditacija prasideda atsipalaidavimu. Kasdieniai rūpesčiai laiko mus paviršiuje kaip kamštį ir neleidžia panirti gilyn. Todėl pirmiausia žingsnis po žingsnio atpalaiduojamas visas kūnas, tik paskui dar neramus protas. Kada gana, pajusite patys. Autorius prisipažįsta iš pradžių dėl to abejojęs, bet abejonės išnyko, kai ėmė labiau pasitikėti savo jausmu.

Antras pamatas yra sutelktis. Pasirinkite vieną dalyką: žvakės liepsną, žiedą, debesis, vėją, kalvą, vandens prisilietimą. Laikykite dėmesį ties juo ir leiskite kitoms mintims nukristi. Ne per prievartą, bet atkakliai.

Įsižeminimas

Galima sėdėti, stovėti ar gulėti. Atsipalaiduokite ir leiskite kvėpavimui tekėti pačiam. Jis leidžiasi giliai į pilvo apačią, kur yra jūsų svorio centras ir jėgos centras.

Su kiekvienu įkvėpimu per pėdas traukite jėgą iš žemės į šį centrą. Su kiekvienu iškvėpimu ji pasklinda po visą kūną: gaivina, stiprina, gydo. Lygiai taip pat viskas, ko nenorite, įtampa ir rūpesčiai, gali nutekėti į žemę, o ji viską perkeičia.

Baikite, kai pasijusite tvirti ir ramūs savyje. Tada dar kartą giliai įkvėpkite kiek galite jėgos, iškvėpdami leiskite jai nutekėti ir atsimerkite.

Kai jėgos per daug ir jos nepajėgiate suvaldyti, tinka kitas variantas: atsitūpkite ar atsisėskite, padėkite delnus ant žemės ir įsivaizduokite, kaip perteklius nuteka per juos. Kai kas paliečia žemę ir kakta arba tiesiog atsigula ant nugaros.

Įsižeminimas – basomis kojomis stovint ant žalios, samanomis ir žole apaugusios miško paklotės, pro medžių lapiją skverbiasi saulės spinduliai.
Įsižeminimas – tiesioginis žmogaus sąlytis su žeme ir gamta.

Gyvybės medis

Tai, autoriaus žodžiais, vienas gražiausių įsižeminimo būdų. Sėdint šaknys auga tiesiai iš dubens, stovint iš pėdų. Tai nėra būtina, tačiau rekomenduojama būti ant Žemės: įsivaizduokite, kad šaknys prasiskverbia per grindis, betoną, grindinį, kol pasiekia dirvą.

Su kiekvienu iškvėpimu šaknys leidžiasi gilyn. Tada su įkvėpimu traukite jėgą šaknimis į savo centrą, o su iškvėpimu leiskite jai pamažu kilti stuburu, savo kamienu, iki galvos. Iš jos išauga šakos: pirma jauni ūgliai, paskui storos šaknys, kol susidaro didžiulis vainikas. Jis nusvyra iki pat žemės, ir jėga suteka atgal. Ratas užsidaro: įkvėpdami imate, iškvėpdami grąžinate.

Užbaikite kaip ir pirmąjį pratimą. Padėkokite Žemei, jei taip jaučiate.

Gyvybės medis – rudens miške po aukštais medžiais ant nukritusių lapų sėdinti susimąsčiusi moteris, simbolizuojanti žmogaus ryšį su gamta ir gyvybės ciklu.
Gyvybės medis – žmogaus ir gamtos ryšys

Pasaulio ašis

Pasaulio ašį, jungiančią požemį, žemę ir dangų, pažįsta daugybė tautų. Germanai ją vadino Igdrasiliu, o lietuviui užtenka prisiminti Pasaulio medį savo raštuose ir dainose. Šiame pratime ta jungtimi tampate jūs.

Pradžia kaip Gyvybės medžio: šaknys, įkvėpimas į centrą, iškvėpimas stuburu aukštyn. Tik šakų neauginate. Jėgą per viršugalvį atiduodate Saulei. Kitu įkvėpimu traukite Saulės jėgą per viršugalvį į centrą ir iškvėpdami leiskite ją į Žemę. Taip kryptis keičiasi su kiekvienu kvėpavimu: iš Motinos Žemės Tėvui Saulei, iš Tėvo Saulės Motinai Žemei.

Kai tai pasidaro lengva, pabandykite įkvėpdami imti abi jėgas kartu, o iškvėpdami leisti joms prasilenkti. Kvėpavimas turi likti laisvas, pilvas atpalaiduotas. Jėgos vedamos, o ne stumiamos. Esame tik laidininkai.

Pabaigoje vienu įkvėpimu sutraukite abi jėgas į centrą, paskleiskite savyje, nusilenkite ir padėkokite.

Pažįstantiems čakras autorius siūlo sudėtingesnį variantą: jėgą pirma kaupti apatinėje čakroje, kilti aukštyn stabtelint kiekvienoje, kol ji aiškiai ir maloniai juntama, o tada leistis žemyn, kiekvieną paeiliui paverčiant Saulės ir Žemės susitikimo vieta.

Dar geriau šią pratkiką atlikti basomis ir apsikabinus medį.

Meditacija apkabinus medį – moteris užsimerkusi apkabina pušies kamieną saulėlydžio apšviestame miške.
Meditacija apkabinus medį.

Stovėsena, kurios niekas nepastebės

Iš kinų Qi pratimų autorius pasiskolina pagrindinę stovėseną, kuri įžemina pati savaime.

Atsistokite laisvai. Pėdos pečių plotyje ir lygiagrečios, ne į šonus kaip įprasta. Keliai truputį sulenkti, tik tiek, kad šlaunys dar nepavargtų, ir jokiu būdu neužrakinti atgal. Šiek tiek pasvirkite į priekį, kad svoris gultų ant pėdų priekio. Dubenį palenkite taip, kaip jis pats pasilenkia sėdantis ant kėdės. Rankos kabo laisvai, pečiai nuleisti, stuburas tiesus, bet neištemptas, viršugalvis žiūri aukštyn.

Taip stovėdami pajusite, kokiu svoriu remiatės į žemę ir kad niekas jūsų neparvers. Mintys iš galvos nusileidžia į pilvą, į gilų pasitikėjimą, toli nuo skubėjimo.

Iš šios stovėsenos atliekami du judesiai. Pirmas: įkvėpdami kelkite rankas į šonus kaip gervė ar erelis sparnus, iškvėpdami leiskite. Alkūnės ir riešai minkšti, judesys lėtas, lyg trauktumėte rankas per vandenį. Antras: delnai prie klubų, atgręžti į priekį. Iškvėpdami stumkite juos pirmyn, lyg stumtumėte kažką sunkaus, įkvėpdami grąžinkite. Tada tą patį į šonus, aukštyn ir žemyn. Pečių neįtempkite: judesį atlieka ne raumenys, o tekanti jėga.


Autorius mini tokį priekaištą ir jį atmeta: mūsų įtampos nėra plastikas. Tai, ką atiduodame, grįžta į tą patį ratą, iš kurio atėjo.

Jis primena ir seną tikėjimą, kad ragana praranda galią, jei pakeliama nuo žemės. Jam tai simbolis to, kaip žmogus atplėšiamas nuo savo šaknų. Kelias atgal prie jų atviras kiekvienam ir prasideda nuo įkvėpimo, kurį nuleidžiate iki pėdų.

Šaltinis: Michael Frantz, „Gamta ir meditacija. 2 dalis: ryšys su Žeme“, žurnalas „HAIN“, 4 numeris, 1989 m.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *